Natūralus šilkas yra pati draugiškiausia medžiaga mūsų odai, pati gražiausia mūsų akims ir pati maloniausia mūsų mezgančioms rankoms. 

Kaip atskirti natūralų šilką? Jį padegus sklinda toks kvapas, kokį jaustume padegę savo plaukų sruogą. Tai pati atimiausia mūsų odai natūrali madžiaga. Mezginiai iš šilko linkę švelnia priglusti prie mūsų kūno, apgaubti mus kaip antroji oda, net jei tai ir laisvo silueto drabužis. Šilko terpė natūraliai neleidžia daugintis pelėsiui, blakėms ir kitiems nemaloniems gyviams. Tad senais gūdžiais laikais buvo tikra palaima tiems, kas galėjo šilką įpirkti. Šilkas labai gerai sugeria drėgmę, yra puikus termoreguliatorius, jis neperkaitina mūsų kūno per karščius ir netraukia šalčio, kai šalta. Taigi šilkas ne tik spindintis ir gražus, jis - nuostabi medžiaga tiek vasaros, tiek žiemos mezginiams.
Kodėl vienas šilkas gražiai spindi, o kitas būna matinis? Blizgantis šilko siūlas gaminamas iš šilkverpio kokono viršaus, gilesni sluoksniai nebeturi to žavingo spindesio, bet visos kitos šilko savybės išlieka. Matinis šilko siūlas dar vadinamas buretiniu šilku, ir jis pradėtas gaminti visai nesenai.
Ar sunku megzti iš šilkinių siūlų? Mano asmeninė patirtis sako, kad spindintis aukščiausios klasės šilkas yra pakankamai įnoringas ir reikalauja nemenkų mezgimo įgūdžių. Bet, kaip sako žinovai, bandyti tikrai verta, nes po trumpos praktikos lengvai priprantama prie šilko subtilybių. Beje, šilkui megzti rekomenduojami buki virbalai, taip apsaugomos plonos šilko gijos nuo išpešiojimo. Jeigu vis dėlto suprastume, kad spindinčios gijos nenori mūsų klausyti, situaciją rekomanduojama gelbėti prie šilko siūlo pridėjus vieną panašios spalvos merino vilnos arba kašmyro giją. Plonas merino vilnos siūlas tikrai nepakeis mezginio vaizdo, o megzti bus gerokai lengviau. Megzti iš buretinio šilko yra gerokai paprasčiau, jo siūlai savo forma yra kiek panašūs į medvilnę ir liną.
O kaip gi elgiasi šilkas išplovus? Ar neištysta, kaip viskozė, begaliniai į ilgį? Na, gal tik šiek tiek, ypač jei mezgama laisvai. Skalbti natūralaus šilko mezginius reikėtų rankomis, specialiomis plovimo priemonėmis, arba bent jau plaukų šampūnu (be kondicionieriaus), ne aukštesnėje nei 30 laipsnių temperatūros vandenyje. Šilko negalima gręžti, jį nusausinti reikėtų suvyniojant į rankšluostį. Svarbiausia yra tai, kad džiovinami šilkiniai mezginiai - tik horizontalioje padėtyje. Mezginys išlyginamas rankomis, jam suteikiama norima forma. Išdžiūvęs mezginys iš šilko puikiai išlaiko jam suteiktą formą. Ypač švelniai turi būti skalbiami, prižiūrimi ir nešiojami blizgaus šilko mezginiai. Blizgaus šilko gijos yra labai lygios, labai plonos, todėl - jokių segtukų ir sagtelių, kurie galėtų užkabinti šilko siūlus. Tik taip prabangus drabužis ilgai išliks gražus.
Buretinis šilkas. Jis pradėtas gaminti visai neseniai, ir daug kam dar yra naujiena. Vieni jį dievina, kiti nesupranta, iš kur toks susižavėjimas šia medžiaga. Manau, čia kaltas tas naujas požiūris į gyvenimą ir į daiktus, kai svarbu darosi ne tai, kaip atrodai, o tai, kaip jautiesi. Nes buretinis šilkas tikrai daugeliu atvejų gali būti panašus į aptrintą medvilnę, gal net kiek kietokas ir šiurkštokas, bet mūsų odai tai didžiausią komfortą suteikianti medžiaga. Tik apsirengus iš buretinio šilko numegztą palaidinę supranti, kad visas bureto kietumas kažkur dingo, siūlai akimirksniu prisitaikė prie mūsų kūno temperatūros, drėgmės, tapo tarsi antrąja mūsų oda, ir galiausiai, tu tiesiog nebenori nusirengti tos palaidinės...